Cinkas – nauda organizmui, pasisavinimas

Cinkas yra esminis mikroelementas, kurio organizmas negamina ir nekaupia, todėl žmogus jį turi gauti kasdien su maistu arba maisto papildais.

Cinkas atlieka svarbų vaidmenį organizme ir dalyvauja daugiau kaip 300 fermentinių reakcijų, palaiko imuninės sistemos veiklą, užtikrina ląstelių dalijimąsi, baltymų ir DNR sintezę, žaizdų gijimą, hormonų balansą ir antioksidacinę apsaugą.

Cinko nauda organizmui

Imuninės sistemos palaikymas

Cinkas dalyvauja pagrindiniuose imuninės sistemos procesuose ir palaiko apsauginių ląstelių funkcinę brandą. Jis reguliuoja ląstelių aktyvumą ir reakcijos greitį, todėl imuninė sistema geba tiksliai atpažinti patogenus ir juos neutralizuoti.

T limfocitai įtraukia cinką į diferenciacijos ir aktyvacijos mechanizmus, kurie formuoja ląstelinį atsaką į virusinius ir bakterinius antigenus.

B limfocitai naudoja cinką antikūnų sintezei, nukreipiančiajai patogenų atpažinimui ir jų pašalinimui iš cirkuliacijos.

Neutrofilai įtraukia cinką į NET struktūrų formavimą — pluoštines gaudykles, ribojančias bakterijų judėjimą infekcijos židinyje.

Cinkas valdo uždegiminės reakcijos intensyvumą per NF-κB signalinio kelio slopinimą, kuris reguliuoja citokinų gamybą.

Infekcijos metu cinkas aktyvina superoksido dismutazę — fermentą, kuris mažina oksidacinį stresą ir palaiko ląstelių funkcionalumą padidėjusio uždegiminio krūvio sąlygomis.

Ląstelių augimas, DNR ir baltymų sintezė

Cinkas dalyvauja pagrindiniuose ląstelės sintezės procesuose ir palaiko jų stabilumą.

Jis veikia kaip kofaktorius daugiau kaip 300 fermentų, atsakingų už DNR replikaciją, transkripciją ir baltymų gamybą, todėl reguliuoja visą genetinės informacijos perdavimo ir realizavimo ciklą.

Polimerazės naudoja cinką nukleorūgščių sintezės tikslumui, o ribosominiai kompleksai — baltymų formavimui ir savo struktūrinei konformacijai išlaikyti. Tokia cinko sąveika užtikrina teisingą fermentų prisijungimą prie DNR, mRNR ir aminorūgščių.

Audiniuose cinkas valdo ląstelių dalijimąsi, epitelio formavimąsi ir naujų kraujagyslių atsiradimą, kurie sudaro regeneracijos pagrindą.

Augimo laikotarpiu cinkas įtraukiamas į IGF-1 ir augimo hormono signalinius kelius, kurie koordinuoja proliferaciją ir audinių didėjimo spartą.

Oda, plaukai, nagai

Cinkas reguliuoja keratinocitų proliferaciją ir diferenciaciją. Šios ląstelės formuoja epidermio išorinį sluoksnį ir palaiko odos barjero vientisumą.

Cinkas aktyvina fibroblastus, dalyvaujančius kolageno sintezėje ir dermos struktūrinio karkaso palaikyme.

Aknės židiniuose cinkas slopina Cutibacterium acnes augimą ir mažina riebalinių liaukų sekrecinį aktyvumą.

Cinkas riboja lokalinį uždegimą ir moduliuoja odos imuninį atsaką.

Žaizdų gijimo procesuose cinkas aktyvina epitelizaciją ir palaiko audinių regeneraciją.

Plaukų ir nagų audiniuose cinkas reguliuoja keratino formavimąsi ir baltymų sintezę folikuluose bei nagų matricoje. Šie procesai palaiko plauko stiebo mechaninį tvirtumą ir nagų plokštelės augimo stabilumą.

Hormonų pusiausvyra ir vaisingumas

Cinkas dalyvauja fermentų, sintetinančių testosteroną ir kitus steroidinius hormonus, veikloje.

Cinkas slopina aromatazės aktyvumą, kontroliuojančią testosterono virtimą estrogenu. Šie procesai palaiko hormoninę pusiausvyrą, spermatogenezę ir anabolinius audinių procesus.

Kasos beta ląstelės naudoja cinką insulino sandėliavimui granulių pavidalu ir jo sekrecijos mechanizmams.

Cinkas palaiko insulino stabilumą ir padeda išlaikyti gliukozės metabolizmo kontrolę. Šie procesai palaiko kasos audinių atsparumą oksidacinei žalai.

Vyrų lytinėse ląstelėse cinkas stabilizuoja spermatozoidų membranų struktūrą, palaiko judrumo mechanizmus ir saugo genetinę medžiagą nuo oksidacijos.

Moterų reprodukciniuose audiniuose cinkas reguliuoja kiaušialąstės brendimo eigą ir ovuliacijos mechanizmus.

Apvaisinimo metu cinkas inicijuoja vadinamąją „cinko kibirkštį“ — momentinį cinko išsiskyrimą iš ovocito, pradedantį ankstyvuosius embriono vystymosi procesus.

Nervų sistemos funkcijos ir kognicija

Cinkas dalyvauja sinapsių signalizacijos procesuose ir veikia kaip neuromoduliatorius.

Hipokampo srityje cinkas reguliuoja NMDA, AMPA ir GABA receptorių aktyvumą, formuojantį mokymosi, atminties ir dėmesio mechanizmus.

Neuronai įtraukia cinką į antioksidacinės apsaugos sistemas ir naudoja jį oksidacinės žalos kontrolei.

Cinkas palaiko sinapsių formavimąsi ir nervinio tinklo plastiškumą, reikalingą kognityvinėms funkcijoms.

Cinko trūkumas lėtina sinaptogenezę ir didina oksidacinę pažaidos riziką, veikiančią informacijos apdorojimo greitį, dėmesio išlaikymą ir emocinę reguliaciją.

Akių ir kaulų sveikata

Cinkas dalyvauja tinklainės fotocheminiuose procesuose ir palaiko rodopsino regeneraciją lazdelėse.

Rodopsino atsinaujinimas užtikrina matymą prietemoje ir adaptaciją prie silpno apšvietimo.

Tinklainės pigmentinis epitelis įtraukia cinką į fermentų, saugančių fotoreceptorius nuo oksidacinės žalos, veiklą.

Cinkas aktyvina šarminę fosfatazę kauliniame audinyje ir palaiko mineralizacijos procesus.

Osteoblastai naudoja cinką matricai formuoti ir naujam kauliniam audiniui sintetinti.

Mineralų pasisavinimas ir kaulinio audinio struktūrinis tvirtumas priklauso nuo cinko kiekio.

Cinko įsisavinimas (absorbcija)

Kaip organizmas įsisavina cinką?

Cinkas absorbuojamas plonajame žarnyne aktyviu transportu.

Enterocitai naudoja ZIP4 transporterį cinko pernešimui iš žarnyno spindžio į ląstelę. Cinko trūkumo metu ZIP4 ekspresija didėja ir palaiko absorbcijos efektyvumą. Esant cinko pertekliui, ZIP4 aktyvumas slopinamas.

Enterocituose cinkas jungiasi su metalotioneinais, reguliuojančiais cinko išlaikymą ir paskirstymą ląstelėje. Cinkas iš enterocito pernešamas į kraujotaką per ZnT1 kanalus ir paskirstomas į audinius.

Cinko pasisavinimo efektyvumas priklauso nuo mitybos, konkuruojančių mineralų ir tirpių bei netirpių kompleksų susidarymo žarnyne.

Gyvūninės ir augalinės kilmės cinko pasisavinimo skirtumai

Gyvūninės kilmės cinkas įsisavinamas žymiai efektyviau, nes jo struktūra neturi junginių, slopinančių absorbciją. Mėsa, kepenys ir jūros gėrybės turi aminorūgščių, kurios sudaro tirpius cinko kompleksus, lengvai absorbuojamus žarnyne.

Augaliniuose produktuose esantys fitatai (grūduose, sėklose, ankštiniuose augaluose) jungiasi su cinku ir sudaro netirpius kompleksus. Šie kompleksai pereina per žarnyną nepasisavinti. Todėl vegetariškai arba veganiškai besimaitinantys žmonės turi didesnę cinko trūkumo riziką, net jei suvartojamas cinko kiekis didelis.

Biologinis prieinamumas:

• Gyvūninės kilmės cinkas: 25–40 %
• Augalinės kilmės cinkas: 10–15 % arba mažiau.

Medžiagos, gerinančios cinko įsisavinimą

Cinko absorbciją gerina junginiai, kurie palaiko cinką tirpioje formoje arba mažina fitatų slopinamąjį poveikį.

• Baltymai – palaiko cinko tirpumą žarnyno terpėje ir palengvina jo pernašą į enterocitus.
• Organinės rūgštys (citrinos, pieno, aminorūgštys) – sudaro su cinku tirpius kompleksus ir riboja netirpių junginių susidarymą.
• Fermentuotos ar mirkytos grūdinės kultūros – turi sumažintą fitatų kiekį, todėl augalinis cinkas yra labiau biologiškai prieinamas.
• Cinko bisglicinatas, citratas ir pikolinatas – pasižymi aukštu pralaidumu per žarnyno epitelį ir palaiko cinką stabilioje tirpioje formoje.
• Vitaminas C ir kiti redukuojantys junginiai – stabilizuoja cinką mažesnės oksidacijos būsenos formoje ir didina jo įsisavinimą fitatų turinčiuose patiekaluose.

Medžiagos, mažinančios cinko įsisavinimą

Kai kurios maistinės medžiagos jungiasi su cinku arba konkuruoja dėl tų pačių pernašos mechanizmų, kas mažina jo biologinį prieinamumą.

• Fitatų turintys produktai – pilno grūdo gaminiai, sėklos ir ankštiniai sudaro su cinku netirpius kompleksus, kurie nepatenka per enterocitus.
• Geležies ir kalcio didelės dozės – šie mineralai konkuruoja su cinku dėl tų pačių transporto baltymų ir mažina jo absorbciją.
• Alkoholis – alkoholis pažeidžia enterocitus ir mažina kasos fermentų sekreciją, todėl sumažėja žarnyno gebėjimas pernešti cinką.
• Per didelis skaidulų kiekis – skaidulos suriša cinką žarnyno terpėje ir riboja jo tirpumą, ypač esant fitatams.
• Polifenoliai ir taninai – arbata, kava ir kakava sudaro su cinku netirpius junginius ir slopina jo pasisavinimą, jei vartojami kartu su cinku.

Kaip pagerinti cinko pasisavinimą kasdienėje mityboje?

Cinko pasisavinimą didina mitybos deriniai ir apdorojimo būdai, kurie palaiko cinką tirpioje formoje ir mažina fitatų poveikį.

Gyvūninės kilmės baltymai aktyvina „meat factor“ efektą ir padidina augalinio cinko biologinį prieinamumą. Augalinių produktų mirkymas, daiginimas ir fermentavimas skaido fitatus, todėl cinkas lengviau absorbuojamas.

Cinko papildus vartojant atskirai nuo geležies ir kalcio sumažėja konkurencija dėl tų pačių pernašos kanalų, todėl į kraujotaką patenka daugiau cinko. Bisglicinato ir citrato formos pasižymi dideliu pralaidumu per enterocitus ir įsisavinamos efektyviau nei oksido formos.

Pakankamas baltymų kiekis palaiko cinką tirpioje formoje ir gerina jo transportą per žarnyno epitelį, todėl pasisavinimas yra stabilesnis.

Cinko trūkumas

Cinko trūkumą lemia sumažėjusi absorbcija, ribotas biologinis prieinamumas arba padidėjęs fiziologinis poreikis.

Sutrikusi absorbcija atsiranda, kai pažeidžiami enterocitai arba sumažėja ZIP ir ZnT pernašos baltymų aktyvumas. Tokia būklė mažina žarnyno gebėjimą perkelti cinko jonus į kraujotaką.

Biologinis prieinamumas mažėja, kai maiste vyrauja fitatai, skaidulos ar konkuruojantys mineralai. Šios medžiagos jungiasi su cinku ir sudaro netirpius kompleksus, ribojančius jo pernašą per enterocitus. Cinko poreikis didėja augimo, nėštumo ir audinių atsikūrimo laikotarpiais, todėl nepakankamas suvartojimas greitai išsekina organizmo atsargas.

Cinko trūkumas mažina cirkuliuojančio cinko kiekį, trikdo fermentų veiklą ir lėtina sistemas, priklausomas nuo ląstelių dalijimosi, antioksidacinės apsaugos ir imuninės reakcijos.

Cinko trūkumo simptomai

Cinko trūkumas gali sukelti:

• Dažnas infekcijas – sumažėjusi T ląstelių aktyvacija ir sutrikęs citokinų atsakas silpnina imunitetą.
• Lėtą žaizdų gijimą – ribota kolageno sintezė ir epitelio regeneracija lėtina audinių atsikūrimą.
• Odos bėrimus ir dermatitą – pakitusi keratinocitų diferenciacija sukelia epidermio pažeidimus.
• Plaukų slinkimą – sulėtėjusi folikulų proliferacija trumpina plauko augimo fazę.
• Skonio ir kvapo susilpnėjimą – sutrikusi cinko priklausomų fermentų veikla mažina chemorecepciją.
• Kognityvinius pokyčius – sumažėjusi sinapsių plastiškumas veikia atmintį ir dėmesio funkcijas.

Rizikos grupės

• Vegetarai ir veganai – fitatai augaliniuose produktuose mažina cinko absorbciją.
• Nėščios ir žindančios moterys – intensyvi audinių sintezė didina cinko poreikį.
• Žmonės su virškinimo ligomis – enterocitų pažeidimas ir malabsorbcija riboja cinko pernašą.
• Alkoholį vartojantys asmenys – alkoholis pažeidžia žarnyno gleivinę ir didina cinko netekimą.
• Senjorai – sumažėjęs suvartojimas ir silpnesnis įsisavinimas lemia neigiamą balansą.
• Vaikai ir paaugliai – intensyvus augimas reikalauja didesnio cinko kiekio nei gaunama su mityba.

Cinko šaltiniai maiste

 

Gyvūninės kilmės šaltiniai

Produktas	Mokslinė nauda
Austrės	Turi didžiausią natūralų cinko kiekį gramui; gyvūniniai baltymai palaiko cinką tirpioje formoje ir užtikrina labai aukštą įsisavinimą.
Jautiena	Raumeninės kilmės aminorūgštys sudaro tirpius cinko kompleksus, kurie lengvai pernešami per enterocitus.
Paukštiena	Baltymų struktūros stabilizuoja cinko jonus žarnyne ir palaiko jų efektyvų patekimą į kraujotaką.
Žuvis	Baltymai ir natūralios riebalų rūgštys gerina mineralų tirpumą, todėl cinko jonai išlaiko aukštą biologinį prieinamumą.
Kiaušinio trynys	Fosvitinai palaiko cinką tirpioje formoje ir apsaugo jį nuo kompleksavimosi su absorbciją slopinančiomis medžiagomis.

Augalinės kilmės šaltiniai

Produktas	Mokslinė nauda
Ankštiniai (lęšiai, avinžirniai, pupelės)	Turi daug cinko; mirkymas, daiginimas ar fermentavimas mažina fitatus ir pagerina absorbciją.
Moliūgų sėklos	Turi didelį cinko kiekį ir riebalų rūgščių, kurios gerina mineralų tirpumą žarnyne.
Kanapių sėklos	Turi gerą cinko koncentraciją ir lipidų, mažinančių cinko jungimąsi su fitatais.
Avižos	β-gliukanai netrukdo cinko absorbcijai; mirkymas mažina fitatus ir didina biologinį prieinamumą.
Riešutai (anakardžiai, migdolai)	Turi derinį cinko ir lipidų, kurie palengvina jonų judėjimą žarnyno terpėje ir gerina įsisavinimą.

Cinko perteklius ir saugaus vartojimo ribos

Europos Sąjungoje viršutinė toleruotina cinko paros riba (UL) suaugusiajam yra 25 mg, o JAV Nacionalinės medicinos akademija nustačiusi 40 mg UL vertę.

Abi institucijos šias ribas grindžia tuo pačiu mechanizmu — didelės cinko dozės slopina vario pasisavinimą žarnyne, nes cinkas aktyvina metalotioneino sintezę enterocituose.

Metalotioneinas selektyviai suriša varį ir neleidžia jam patekti į kraujotaką. Ilgalaikis cinko perteklius gali sukelti vario deficitą, kuris pasireiškia anemija, neutropenija ir neurologiniais pokyčiais.

Trumpalaikės didelės cinko dozės dirgina virškinimo traktą, nes laisvieji cinko jonai veikia skrandžio gleivinę ir suaktyvina chemoreceptorius. Tokiu atveju gali atsirasti pykinimas, vėmimas, spazminiai skausmai ir viduriavimas.

Didelės vienkartinės dozės taip pat slopina imuninį atsaką, nes mažina T limfocitų proliferaciją ir išbalansuoja citokinų sistemą. Šis poveikis išryškėja vartojant 50–150 mg cinko per dieną kelias savaites ar ilgiau.

Saugus cinko vartojimas remiasi dviem principais: neviršyti UL ribų ir nevartoti pernelyg didelių dozių. Cinko papildus rekomenduojama vartoti atskirai nuo geležies ir kalcio, nes šie mineralai konkuruoja dėl tų pačių pernašos kanalų.

Cinko papildai

Kada vartoti cinko papildus?

Cinko papildai reikalingi tada, kai organizmas nepajėgia palaikyti tinkamo cinko kiekio dėl riboto pasisavinimo, nepakankamos mitybos arba padidėjusio fiziologinio poreikio.

Klinikinėje praktikoje cinkas skiriamas pacientams, kuriems nustatytas laboratorinis deficitas, lėtinis viduriavimas, malabsorbcijos sindromai, Krono liga, celiakija, kepenų ligos arba po bariatrinių operacijų. Šios būklės mažina enterocitų gebėjimą perkelti cinko jonus į kraujotaką.

Papildomas cinko vartojimas dažnai reikalingas rizikos grupėms: vegetarams, veganams, nėščiosioms, žindančioms moterims, vyresnio amžiaus žmonėms ir asmenims, piktnaudžiaujantiems alkoholiu.

Kas lemia cinko papildų veiksmingumą?

Cinko papildų veiksmingumą lemia cheminė forma ir jo gebėjimas išlikti tirpioje, lengvai pasisavinamoje būsenoje žarnyne.

• Cinko pikolinatas pasižymi dideliu biologiniu prieinamumu, nes pikolino rūgštis stabiliai jungiasi su cinku ir užtikrina efektyvų jonų patekimą į enterocitus.
• Cinko citratas yra gerai tirpi forma, tinkanti profilaktiniam vartojimui.
• Cinko bisglicinatas pernešamas peptidiniais kanalais ir turi labai aukštą laidumą žarnyne, todėl tinka jautresniam virškinimo traktui.
• Cinko gliukonatas yra švelnesnės veikimo formos, tinkamas kasdieniam vartojimui.
• Cinko acetatas naudojamas peršalimo metu, nes acetato anionas greitai išlaisvina cinko jonus burnos ertmėje ir slopina rinovirusų dauginimąsi.

Papildų veiksmingumą mažina mineralų tarpusavio konkurencija. Geležis ir kalcis naudoja tuos pačius pernašos kanalus kaip cinkas, todėl vartojami kartu mažina jo absorbciją.

Cinkas taip pat slopina vario pasisavinimą dėl metalotioneino aktyvinimo, todėl ilgalaikės didelės cinko dozės gali sukelti vario trūkumą ir susijusius kraujo rodiklių pokyčius.

Kokia yra cinko paros norma?

Rekomenduojamos cinko paros normos skiriasi pagal amžių ir fiziologinę būklę:

• Vyrai: 11 mg per dieną
• Moterys: 8 mg per dieną
• Nėščiosios: 11 mg
• Žindančios moterys: 12–13 mg
• Vaikai: nuo 2–3 mg kūdikystėje iki 8–11 mg paauglystėje.

Europos NRV vertė yra 10 mg per dieną, o JAV RDA apibrėžia suvartojimą, kuris patenkina daugumos žmonių poreikius.

Viršutinė toleruotina riba (UL) yra:

• 25 mg per dieną (EFSA);
• 40 mg per dieną (IOM).

Šios ribos nustatytos dėl vario antagonizmo ir imuninės funkcijos sutrikimų, kurie gali atsirasti ilgai vartojant dideles cinko dozes.

Profilaktikai dažniausiai pakanka 8–15 mg, o trūkumo korekcijai naudojamos didesnės terapinės dozės, kurias nustato gydytojas.

Dažniausiai užduodami klausimai apie cinką

Ar cinką reikia vartoti valgant ar ant tuščio skrandžio?

Cinką geriausia vartoti su maistu, ypač jei tai citrato, pikolinato arba bisglicinato formos.

Maistas mažina virškinimo dirginimą ir užtikrina stabilų jonų pernašą per ZIP4 kanalus. Cinką nepatartina vartoti tuščiu skrandžiu, nes laisvieji jonai dirgina skrandžio gleivinę ir gali sukelti pykinimą.

Vengti kalcio ir geležies tuo pačiu metu, nes jie konkuruoja dėl absorbcijos.

Kada geriausia vartoti cinko papildus – ryte ar vakare?

Cinką galima vartoti tiek ryte, tiek vakare, tačiau praktiškiausia jį vartoti vakare su maistu.

Vakarinis vartojimas sumažina skrandžio diskomforto riziką, nes tuo metu natūraliai mažesnis skrandžio rūgštingumas. Cinkas neturi stimuliuojančio poveikio, todėl netrukdo miegui.

Ar cinką galima vartoti ilgą laiką?

Cinką galima vartoti ilgą laiką, jei paros dozė neviršija rekomenduojamų ribų (8–15 mg profilaktikai).

Ilgalaikės didelės dozės (>25–40 mg/d.) sukelia vario trūkumą, nes cinkas aktyvina metalotioneino gamybą, kuris selektyviai suriša varį enterocituose.

Ar cinkas gali padėti esant nuovargiui?

Taip, jei nuovargį sukelia cinko trūkumas.

Cinkas dalyvauja mitochondrijų antioksidacinių fermentų veikloje (SOD), reguliuoja hormonų pusiausvyrą, palaiko skydliaukės funkciją ir mažina oksidacinį stresą.

Šie mechanizmai tiesiogiai veikia energijos gamybą.

Ar cinkas gali pagerinti odos būklę, jei nėra aknės?

Taip. Cinkas reguliuoja keratinocitų diferenciaciją, mažina transepiderminį vandens netekimą, stiprina odos barjerą ir mažina lipidų oksidaciją.

Šie mechanizmai gerina bendrą odos tekstūrą, mažina jautrumą ir palaiko kolageno gamybą fibroblastuose.

Ar cinkas padeda greičiau pasveikti nuo peršalimo?

Taip. Cinkas stabilizuoja rinovirusų receptorių sąveikas nosies gleivinėje ir slopina viruso replikaciją.

Be to, jis moduliuoja NF-κB kelią ir mažina uždegiminių citokinų perteklių, todėl simptomai švelnėja greičiau.

Ar cinkas padeda esant žemam testosterono kiekiui?

Taip, jei priežastis — cinko trūkumas.

Cinkas dalyvauja steroidogenezėje, slopina aromatazės aktyvumą ir stabilizuoja Leydigo ląstelių funkciją.

Jei testosteronas žemas dėl kitų priežasčių (stresas, nutukimas, miego trūkumas, endokrininiai sutrikimai), vien cinkas situacijos neišspręs.

Ar cinkas gali pagerinti pažintines funkcijas?

Taip. Cinkas palaiko sinaptinį plastiškumą hipokampe, moduliuoja NMDA ir AMPA receptorius, saugo neuronus nuo oksidacinės žalos.

Ar cinką galima derinti su magniu?

Taip. Cinkas ir magnis nekonkuruoja dėl absorbcijos kanalų, todėl gali būti vartojami kartu su maistu.

Abu veikia nervų sistemą skirtingais mechanizmais: magnis moduliuoja NMDA receptorius, o cinkas veikia AMPA ir GABA receptorius.

Vienintelė taisyklė — nevartoti jų kartu su didelėmis geležies ar kalcio dozėmis.

Ar cinkas tinka vaikams ir paaugliams?

Taip, jei dozės atitinka amžiaus poreikius. Vaikams cinkas palaiko augimo hormono ir IGF-1 signalizaciją, imuninės sistemos formavimąsi ir neurologinę raidą.

Pagrindinė rizika – perdozavimas, todėl būtina laikytis rekomenduojamų normų.

Ar cinkas gali paveikti skydliaukės veiklą?

Taip. Cinkas dalyvauja T4 → T3 konversijoje aktyvindamas dejodinazes. Trūkstant cinko mažėja T3 kiekis ir lėtėja metabolizmas.

Ar cinkas padeda mažinti uždegimą?

Taip. Cinkas slopina NF-κB aktyvumą, mažina IL-6 ir TNF-α gamybą, aktyvina antioksidacinius fermentus (SOD) ir stabdo lipidų peroksidaciją.

Šie procesai mažina oksidacinę žalą ir palaiko subalansuotą uždegiminį atsaką.

Ar cinkas gerina gliukozės kontrolę?

Cinkas stabilizuoja insulino granules kasos beta ląstelėse, dalyvauja jų sekrecijoje ir apsaugo ląsteles nuo oksidacinio streso.

Trūkumo korekcija gali pagerinti insulino jautrumą ir gliukozės kontrolę, tačiau cinkas nepakeis dietos ar medicininio gydymo.

Ar cinką galima vartoti kartu su probiotikais?

Taip. Cinkas netrukdo probiotikų veiklai ir palaiko žarnyno barjero funkciją bei enterocitų regeneraciją. Vartojimas kartu su maistu yra saugus.